NAUJIENOS

Gegužė visame pasaulyje yra minima kaip Psichikos sveikatos sąmoningumo mėnuo. Tai yra laikas, kuomet kviečiama  atviriau kalbėti apie emocinę savijautą, vidinius sunkumus ir pagalbos paieškas.
Minint šį mėnesį, kalbamės su Elektrėnų savivaldybės sveikatos centro medicinos psichologu psichoterapeutu Aivaru Šimkumi apie tai, kodėl visuomenėje vis dar gajūs mitai apie psichologinę pagalbą, kaip atpažinti pirmuosius emocinių sunkumų ženklus ir kodėl kreiptis pagalbos yra stiprybės, o ne silpnumo ženklas.

Sveiki, Aivarai, kodėl yra svarbu apie psichikos sveikatą kalbėti taip pat atvirai kaip ir apie fizinę sveikatą?
Sveiki. Todėl, kad psichikos sveikata yra neatsiejama nuo bendros žmogaus sveikatos. Mes gana natūraliai kalbame apie kraujospūdį, nugaros skausmą ar imunitetą, tačiau kalbėti apie nerimą, depresiją, emocinį išsekimą ar vidinę įtampą, atrodo, vis dar neretai yra nejauku. Tai žmogui gali sukurti, nereikalingą, gėdos jausmą, tačiau psichologiniai sunkumai nėra silpnumo ženklas. Dažnai tai yra ženklas, rodantis, kad žmogaus vidiniai resursai, kurį laiką buvo per daug apkrauti.
Kaip kūnas gali pavargti, susirgti ar patirti traumą, taip ir psichika gali būti paveikta streso, netekčių, santykių sunkumų, pervargimo ar ilgalaikio emocinio spaudimo.
Patiriami emociniai sunkumai paveikia ir mūsų fizinę savijautą. Patiriamas stresas, nerimas ar įtampa gali sukelti įvairius kūno negalavimus – galvos skausmus, nuovargį, miego ar virškinimo sutrikimus. Tačiau dažniausiai pirmiausia ieškome fizinių ligos priežasčių, nors neretai visa tai kyla iš mūsų vidinės būsenos ir emocinių išgyvenimų.

Kaip šiandieninis gyvenimo tempas, stresas ir nuolatinis informacijos srautas veikia mūsų emocinę savijautą?
Šiandien gyvename tokioje aplinkoje, kurioje žmogaus nervų sistema labai dažnai yra nuolatinio budrumo būsenoje: darbo tempas, atsakomybės, finansinis spaudimas, socialiniai tinklai, žinių srautas, nuolatinis pasiekiamumas telefonu — visa tai gali sukurti jausmą, kad žmogus niekada iki galo nepailsi. Žmogaus psichikai reikia ne tik miego, bet ir vidinės tylos. Kai informacijos ir reikalavimų yra per daug, gali atsirasti dirglumas, nerimas, sunkumas susikaupti, emocinis atbukimas, miego sutrikimai, nuovargis ar jausmas, kad „visko per daug“. Labai svarbu suprasti, kad ne visada problema yra pats žmogus. Kartais problema yra tai, kad žmogus ilgą laiką gyvena sąlygomis, kurios viršija jo psichologines galimybes. Tokiu atveju yra svarbu „peržiūrėti“ savo gyvenimo ritmą, ribas, poilsį bei santykį su savimi.

Kokie ženklai gali rodyti, kad žmogui vertėtų kreiptis pagalbos į psichologą ar psichoterapeutą?
Kreiptis pagalbos vertėtų ne tik tuomet, kai jau „visiškai blogai“. Pagalba yra veiksminga būtent tada, kai žmogus dar funkcionuoja, bet jaučia, kad kažkas viduje stringa.

Svarbūs ženklai gali būti šie: ilgai trunkantis nerimas, prislėgta nuotaika, nuolatinis nuovargis, miego ar apetito pokyčiai, sunkumas susikaupti, dažnas dirglumas, panikos epizodai, santykių sunkumai, pasikartojantis kaltės ar beprasmybės jausmas. Taip pat verta kreiptis, jei žmogus pastebi, kad nebesidžiaugia tuo, kas anksčiau teikė džiaugsmą, atsitraukia nuo žmonių, vis dažniau vartoja alkoholį ar kitas priemones įtampai sumažinti.. Labai rimtas ženklas yra mintys, kad nebenorima gyventi arba, kad kitiems būtų geriau be manęs. Tokiu atveju svarbu nelikti vienam ir kreiptis pagalbos kuo greičiau — į artimą žmogų, specialistą, skubios pagalbos tarnybas ar emocinės paramos liniją.

Su kokiais mitais apie psichoterapiją ar emocinius sunkumus vis dar susiduriate?
Vienas dažniausių mitų — kad į psichoterapiją eina tik „labai silpni“ arba „labai sutrikę“ žmonės. Iš tikrųjų dažnai kreipiasi žmonės, kurie nori geriau suprasti save, savo santykius, pasikartojančius gyvenimo modelius, savo nerimą, pyktį, kaltę ar vidinį tuštumos jausmą.
Kitas mitas — kad reikia susitvarkyti pačiam, tačiau ryžtas ir drąsa kreiptis pagalbos yra ne silpnumo, o stiprybės ženklas.
Dar vienas mitas — kad psichoterapija yra greitas patarimų gavimas. Psichoterapija nėra patarimai, tai yra procesas, kuriame žmogus palaipsniui geriau supranta savo vidinį pasaulį, emocijas, gynybas, santykių modelius ir mokosi būti su savimi kitaip. Kartais tai yra ne greitas sprendimas, bet gilus pokytis.

Kokie paprasti kasdieniai įpročiai padeda palaikyti geresnę psichikos sveikatą?
Pirmiausia — reguliarus miegas. Taip pat labai svarbus judėjimas: nebūtinai intensyvus sportas, kartais užtenka kasdienio pasivaikščiojimo. Taip pat padeda paprastas, bet dažnai pamirštamas dalykas — gyvas ryšys su kitais žmonėmis.

Aivarai, ką pasakytumėte žmogui, kuris jaučia, kad „nebepajėgia“, bet vis dar nedrįsta kreiptis pagalbos?
Pirmiausia pasakyčiau tai, jog jei jaučiate, kad nebepajėgiate tai nereiškia, kad esate silpnas. Tai reiškia, kad jums per sunku būti vienam su tuo, ką dabar nešate. Ir labai svarbu, kad su tuo neliktumėte vienas.
Kreiptis pagalbos gali būti baisu, gali kilti gėda, abejonės, baimė būti nesuprastam, bet psichologo ar psichoterapeuto kabinetas yra vieta, kur žmogus neturi apsimetinėti, kad jam viskas gerai. Kartais pirmas žingsnis yra tiesiog pasakyti: „Man sunku. Aš nebežinau, ką daryti.“
Svarbu nelaukti, kol taps dar blogiau.

Jeigu skauda kūną, mes ieškome pagalbos, jeigu skauda viduje, pagalba taip pat yra reikalinga ir teisėta.

Kartais tikrasis stiprumas prasideda tada, kai leidžiame kitam žmogui mus išgirsti.